Asyžiuje Pranciškonų leidžiamas žurnalas „San Francesco“ (Šv. Pranciškus) paskelbė interviu su artimiausiuo popiežiaus Pranciškaus bendradarbiu – Vatikano Valstybės sekretoriumi kard. Pietro Parolinu. Pokalbio su kardinolu tema – prieš aštuonis šimtmečius Pranciškaus Asyžiečio pasirinktas neturto ir tarnavimo kelias, šio kelio pradžią žymintis Pranciškaus gestas – prabangių rūbų nusivilkimas, o taip pat neturto dvasios svarba visoje krikščionybės istorijoje ir dabartinėje Bažnyčioje, kuriai vadovauja popiežius, pasirinkęs Asyžiaus neturtėlio vardą.
Tokie radikalūs, revoliuciniai gestai kaip tas, kuriam ryžosi Pranciškus prieš aštuonis šimtmečius Asyžiuje, ne visada aplinkiniams suprantami ir ne visada priimtini, sakė kardinolas. Nors Pranciškus paaiškino savo pašaukimo prasmę tiek savo tėvui, tiek Asyžiaus vyskupui ir įvykio liudytojams miesto gyventojams, pats gestas taip ir liko amžininkų atmintyje, o vėliau ir tradicijoje, kaip radikalumo simbolis. Ne visada Dievo pašaukimą tokiems darbams suvokia ir patys pašauktieji. Gana prisiminti Evangelijos pasakojimą apie turtingą jaunuolį, kuris Jėzaus paragintas išdalinti savo turtus vargšams, nesiryžo tokiam mostui ir nuliūdęs pasišalino. O juk Bažnyčia nuo pat pradžių yra pašaukta būti su vargšais, jiems tarnauti, būti jų pusėje ir juos ginti. Apie šį pašaukimą šiandien mums primena popiežius Pranciškus. Daug kartų šį raginimą girdėjome iš jo lūpų, daug kartu jis buvo primenamas jo oficialiuose pasisakymuose ir dokumentuose, taip pat ir tokiuose konkrečiuose mažuose darbuose kaip pagalba Romoje, Vatikano prieigų gatvėse besiglaudžiantiems benamiams.
Radikalūs gestai, tokie kaip Pranciškaus sprendimas nusivilti rūbus, įstringa atmintin, tačiau reikia priimti ir visą žinią, kurią jie palydi. Pasak kardinolo Parolino, pakaktų įgyvendinti tik nedidelę dalį tos žinios, kurią skelbė šv. Pranciškus ir būtų išspręsta didelė dalis pasaulį slegiančių problemų. Nenorėčiau pernelyg visko supaprastinti, sakė kardinolas, bet jei sugebėtume gyventi taikoje, tai ne tik nežūtų nekalti žmonės, bet taip pat nereikėtų gaminti ginklų, o jiems skirti resursai galėtų tarnauti kitiems tikslams; jei sugebėtume geriau saugoti Kūriniją, gyventume sveikesniame pasaulyje, malonesnėje aplinkoje, jei teisingiau būtų paskirstyti turtai, žmones bebadautų.
Šv. Pranciškaus gestas – prabangių rūbų nusivilkimas prieš aštuonis šimtmečius – tikrai yra svarbus ir turi ką pasakyti šiandienio pasaulio gyventojams – visiems, nepriklausomai nuo tautybės, politinių įsitikinimų ir tikybos. Tą esminę krikščionybės žinią, paliudytą Pranciškaus gestu, mums nuolat primena ir popiežius Pranciškus, kalbėdamas tikintiesiems ir netikintiesiems, tėvams, jaunimui, darbininkams ir bedarbiams, netgi kalinimas. (Vatikano radijas)
